Tikroji Carnicos istorija
Vienas smalsus keliautojas ir tikrų pomidorų veislių mylėtojas kopė į Italijos kalnus, Šiaurės Alpes šlaituose. Buvo išties graži, saulėta rudeniška diena – toks metas Italijoje pats geriausias leistis į kalnų šlaitus ir grožėtis vaizdais. Keliautojas priėjo seną akmeninę itališką sodybą su apgriuvusia žema, mažą tvorele. Kai keliauji kalnuose, visada būna smalsu: „O kas čia gyvena ar iš viso dar gyvena koks nors žmogus?“ Tokioje vietoje… Aplink namą nebuvo daug augalų, tik senas sodas, kuris jau buvo nugelėjęs – kelių rūšių daržovės ir keli seni, dideli alyvmedžiai, kurie suteikė sodybai šiek tiek šešėlio nuo saulės spindulių. Keliautojui viskas buvo įdomu – nuo langų, durų iki čerpėto stogo... Tada akys užkliuvo už keisto augalo ant čerpėto stogo, su didelėmis kekėmis raudonų vaisių, kaip didelės vynuogės. Tai buvo pomidoras! Jo ilgis buvo apie 7 metrus. Keliautojui pasidarė įdomu, kokia gi tai pomidorinė augalija, auginama kalnuose, ir dar tokia stambi, pilna didelių vaisių kekių. Atrodė kaip įprastas vijoklinis augalas, daugybė raudonų pailgų uogų.
Kalnuose saulė kepino be gailesčio, žmogus jau norėjo įžengti į sodybos kiemą, kai iš namo išėjo šeimininkas. Sodybos savininkas mostelėjo ranka keliautojui – kelias akimirkas jis sustojo, atsigėrė vandens iš mažo seno kranelio, kuris trūkinėjo kaip fontanas. Keliautojas nusišypsojo, pasisveikino su šeimininku ir nulipo prie mažo vandens fontanelio kieme. Pasiėmęs šalto vandens, iškart paklausė vokiečių kalba apie „laipiojantį“ pomidorą ant namo sienos ir pamojo į jį. Jie kartu priėjo prie pomidoro, kuris visas buvo apipintas gražiomis didelėmis vaisių kekėmis. Savininkas nusikirpo porą pomidorų ir padavė keliautojui. Paėmęs vaisių, vieną iš karto įdėjo į kišenę, o kitą giliai įkando – tai buvo saldi, didelė uoga su šilto braškių skonio prieskoniu, nes vaisiai buvo išsilydę saulėje. Tai buvo nuostabi kelionės patirtis, kuri vainikavo šios dienos tikslą. Atsisveikinęs, keliautojas leidosi žemyn šlaitu keliu – uolos ir pilki alyvmedžiai, išbalinti saulės spindulių, driekėsi visame slėnyje.
Taip buvo atrasta ir parvežta veislė Carnica į Vokietiją – iš istorinio ir geografinio šiaurės rytų Italijos Friulio regiono Carnia. Šis pavadinimas buvo suteiktas veislei dėl regiono vardo. Gauta pomidorų veislė buvo italų šeimos paveldas, auginamas toje kalnų sodyboje Carnia regione daugiau nei 50 metų – kelių kartų šeimos narių. Todėl dabar žinome, kodėl vokiečiai „pasisavino“ šią istorinio ryšio veislę – keliautojas buvo vokiečių kalbos jis kalbėjo ir gavo tą vienintelį vaisių iš italų šeimos.